Jurginės (Jorė, Jūrė) – tai lietuviška pavasario žalumos šventė, minima balandžio 23 dieną. Senovės Lietuvoje Jurginės būdavo reikšminga žemdirbių ir arkliaganių šventė. Iki šiol išlikusi tradicija švęsti Šv. Jurgio atlaidus.
Šv. Jurgis lietuvių mene vaizduojamas kaip karys su ietimi ant žirgo, po kurio kanopomis raitosi blogio slibinas. Tai krikščionybės nešėjas, gynėjas, gyvulėlių globėjas. Neveltui vardas Jurgis (rusiškai Georgas, angliškai Džordžas), kilęs iš žydų kalbos ir reiškia „žemdirbys“. Jo šventė – pavasarį, kai atgimsta žemdirbystė.
Šv. Jurgis yra laikomas gyvulių, ypač arklių, globėju. Šv. Jurgio dieną žmonės laikė gyvulių švente. Tądien būtinai gindavo gyvulius į ganyklą. Buvo tikima, kad šv. Jurgis saugo vasaros raktus: jis gali atrakinti dangų, kad palytų, sužaliuotų žolė.
Pirmąkart gindami gyvulius į ganyklą, juos nuplakdavo kadagių verba. Tikėta, kad tada gyvuliai būsią gražūs, visi pareisią namo, jokia bloga akis jų nenužiūrėsianti. Išvarydami iš kiemo bandą dar pasmilkydavo verba, kad nesirgtų, o karvės duotų daugiau pieno. Tą dieną susirinkdavo arkliaganiai, pasiruošdavo vaišių ir iki vėlumos linksmindavosi. Visa tai skirta gyvulių globėjui, vyriausiajam gyvulių ganytojui, arkliaganių užtarėjui šv. Jurgiui pagerbti. Iki šiol daugelis senyvo amžiaus žemdirbių tiki, kad šv. Jurgis saugo jų gyvulius, laukus nuo nelaimių, ligų, piktųjų dvasių.