Šv. Florijono diena Lietuvoje buvo minima iki II-ojo Pasaulinio karo, o atkūrus nepriklausomybę ji vėl tapo ugniagesių ir gelbėtojų profesine švente. Šią dieną Vilniuje rengiami gaisrininkų pasirodymai, orkestrų koncertai.

          Pasakojama, kad Florijonas buvęs Romos imperijos kariuomenės raštininkas. Sužinojęs, kad iš jo gimtojo miestelio ketinama į vergiją paimti kelias dešimtis vaikų, jis apie tai pranešė jų tėvams. Dėl to buvo pasmerktas mirti. Prieš mirtį jį daug kankino, o po to, po kaklu parišę girnapusę, nuskandino upėje visiems miestelio gyventojams matant. Florijono kūną upės krante rado viena našlė ir padedant miestelėnams jį palaidojo. Šalia jo kapo buvo įkurta vaikų prieglauda.

          Viduramžiais Florijonas buvo paskelbtas šventuoju, žmonių gelbėtoju nuo stichinių nelaimių ir gaisrų. Lietuvoje nuo seno tikima, kad Šv. Florijonas sergsti nuo gaisrų. Jo skulptūros buvo statomos miestelių centruose. Ypač jų daug Žemaitijos miestuose (Plungėje, Plateliuose ir kt.).