Kai visi vasario 14-ąją švenčia meilės ir už jos slypinčių malonumų dieną bei keikia niūrias lietuvių šventes, niekas nesusimąsto, kad ir lietuviai turi gražią savo meilės šventę ir savo šv. Valentiną – dievaitę Mildą. Tai deivė, kurią turėjo kiekviena iškili senovės tauta: graikai – Afroditę, romėnai – Venerą, lietuviai – Mildą.
Milda – senovės lietuvių meilės ir piršlybų deivė. Netekėjusios merginos šią dieną pindavo pavasarinių gėlių vainikus ir nešdavo aukoti deivei. Tada krivaitis mesdavo tuos vainikus ant vaikinų. Vaikinas, ant kurio galvos užkrisdavo vainikas, pasižadėdavo vesti to vainiko pynėją. Šią dieną kaimuose būdavo rengiama Mildos gegužinė, kurioje užsimezgė ne viena graži draugystė, netrukus pasibaigusi santuokiniais įžadais. Yra manančių, kad Milda buvo vyriausioji vaidilutė, kuri rūpinosi būsimųjų nuotakų pasirengimu šeimyniniam gyvenimui, mokė namų ruošos darbų ir žarstė patarimus kaip kurstyti namų ugnį.
Profesorė P. Dundulienė spėja, jog Mildos šventykla Vilniuje buvusi ant dabartinio Trijų kryžių kalno, o Kaune stovėjusios dvi Mildos šventyklos. Viena – dabartiniame Aleksote, anuometiniame Svibirgale, pagal tekėjusį Svibirgalos upelį. Kita – alke, Neries ir Nemuno santakoje. Pasak istoriko T. Narbuto, Mildai turėjęs būti skirtas balandžio mėnuo, o Vilniaus Antakalnyje esą stovėjusi jos šventykla.
Pamiršę speiguotą vasarį, puikiai galime švęsti meilės, piršlybų ir giminės tęstinumo dievaitės Mildos šventę. Ji švęstina žieduotą ir saulėtą gegužės 13-ąją dieną.