Nuo seno gegužės 15 dieną reikėdavo pabaigti sėjos darbus. Dar pagonybės laikais žemdirbiai šią dieną baigdavo sėją, o laukų pakraščiuose pakabindavo ant kuolo kokio tai raguočio kaukolę. Esą ji turėdavo apsaugoti nuo visokių nelaimių bei padėti išauginti gausesnį derlių.
Tik jau vėliau, atėjus krikščionybei į Lietuvą, gegužės 15 diena gavo Šventojo Izidoriaus - Artojo vardą. Pats Šv. Izidorius yra laikomas artojų globėju. Tikima, kad jis padeda dirbti laukų darbus bei apsaugo nuo galimų nelaimių. Šv. Izidorius yra vienas iš populiariausių šventųjų, vaizduojamų lietuvių liaudies mene. Dažniausiai jis rodomas kaip paprastas lietuvis ūkininkas – su drobiniais marškiniais, šiaudine skrybėle ir sėtuve rankose. Kartais jis vaizduojamas ariantis dvejais arkliais bei jam iš paskos lydintis angelas.
Šv. Izidorius gimė 1070 m. Madride – Ispanijoj. Visą gyvenimą jis tarnavo pas ūkininkus ir dirbo žemę. Taip pat jis pasižymėjo artimo meilės darbais, atsidavimu aplinkiniams bei šventu, doru gyvenimu. Po mirties (1130 m.) buvo paskelbtas šventuoju. Jis buvo vaizduojamas anam metui būdingais ispanų sodiečių rūbais, o greta jo - ariantis angelas. Anot legendos vieną kartą Izidorius buvo įskųstas jo šeimininkui, kad jis palieka lauko darbus, o pats vis eina į bažnyčią melstis. Šeimininkas nuėjo patikrinti ir tikrai rado Izidorių bažnyčioje, bet vietoj jo laukuose arė angelas su dviem baltais angelais. Nuo to laiko ir tikima, kad Izidorius padeda bei apsaugo artojus su angelų pagalba.